The Whale (Banginis) 2022

Praėjo nemažai laiko nuo tada, kai rašiau paskutinį kartą apie filmą, tačiau per tą laiką jų mačiau tikrai nemažai. Be to, teko lankytis Vokietijos sostinėje Berlyne, kuri mane sužavi kiekvieną kartą, o aš iš Berlyno negaliu išskristi be filmo DVD ar muzikos CD plokštelės.


Šį kartą parašysiu apie nelabai linksmą filmą – filmą, kuriame optimizmo praktiškai nėra, o jei jo bent šiek tiek pasitaiko, tai jis kyla iš mirties. Kalbu apie The Whale (liet. Banginis). Filme rodoma pagrindinio veikėjo Čarlio istorija. Čarlis kenčia nuo protu nesuvokiamo antsvorio, kurį sukėlė tai, kad jo vaikinas nuskendo upėje. Pati Čarlio istorija yra gana sudėtinga – jis sunkiai vaikšto, negali juoktis, nes tuoj pat prasideda širdies priepuolis, o vienintelis žmogus, kuris juo rūpinasi, yra jo draugė slaugė Liz. Vėliau filme pasirodo klajojantis apsimetėlis misionierius, Čarlio dukra iš senos santuokos, o galiausiai – net ir jo žmona.


Šį filmą žiūrėti tikrai nėra paprasta, nes ekrane nuolat transliuojama nepaprastai sunki kančia, kuri Čarliui yra tiesiog kasdienybė. Kita vertus, kyla klausimas – ar įmanoma priprasti prie tokio gyvenimo? Ar įmanoma gyventi, kai gyvenimas be ramentų ar vežimėlio tampa neįmanomas, o net ir su jų pagalba – beprotiškai sunkus? Nors filmo pradžia atrodo gana paprasta ir, sakyčiau, net apgaulinga, Čarlis nėra bedarbis. Jis dirba koledžo dėstytoju, moko kūrybinio rašymo studentus.

 

Labiausiai pribloškęs dalykas viso filmo metu – Čarlio nenoras gyventi. Jis meluoja, kad neturi pinigų išsikviesti greitosios pagalbos (veiksmas vyksta JAV, kur sveikatos apsauga nėra nemokama, o ligoninių paslaugos kainuoja brangiai). Tačiau vėliau paaiškėja, kad pinigų jis tikrai turi – tiek, kad naują gyvenimą pradėti nebūtų didelė problema. Vis dėlto Čarlis tuos pinigus nori paaukoti arba, tiksliau sakant, atiduoti savo vienturtei dukrai.


Kaip ir minėjau pradžioje, filme tikrai gausu kančios ir kentėjimo, laukimo kažko, kas niekada neįvyks. Nebent mirties. Po filmo bandžiau suprasti, ko moko tokia istorija. Minčių kilo tikrai nemažai, tačiau viena, kuri vis peršasi į galvą, yra ta, kad taip – gyvenimas gali sugriūti, tačiau, kad ir kaip sunku bebūtų, reikia stotis ir dužusios vazos šukes klijuoti į bendrą visumą.